Šalčiams ir speigams užpuolus, skatiname nepamiršti ne tik savo, bet ir artimųjų sveikatos. Pasakykite, kad jie Jums svarbūs.

Mes, projektas „Drąsinkime ateitį”, imamės iniciatyvos ir žinių apie sveikatą sklaidai skelbiame akciją „Man esate svarbūs”. Tėvai vaikais rūpinosi ir tebesirūpina, tačiau ir patys mokiniai turi nepamiršti, jog jų tėvelių sveikata yra itin svarbi. Kiekvieną mėnesį skelbsime žinią, kurią vaikai galėtų perduoti tėvams, taip užtikrindami, jog jie nepamirš pasirūpinti savimi. Už tai kas mėnesį akcijos dalyviai laimės prizus, primenančius, jog sveikata – brangiausias turtas.

Slidinėjimo sezonas prasidėjo, o Jūs baiminatės, kad neperšaltumėt dūkdami ant kalno? Išnaudojus per vasarą sukauptas vitaminų atsargas, metas pasirūpinti naujomis. Jei žmogus patiria daug streso, jo mityba nėra visavertė, susidaro laisvieji radikalai, kurie silpnina imunitetą. Tokiu atveju labai svarbu, kad organizmas gautų ne tik vitaminą C, E, bet ir vitaminą A, seleną, beta karotino ir kitų organizmui gyvybiškai reikalingų ir sunkiau žiemą iš natūralių produktų gaunamų medžiagų.

Mes padėsime mokiniams ir jų tėveliams stiprinti imunitetą, padovanodami vitaminų kompleksus. Vertingą prizą gaus tie moksleiviai, kurie susiras „Drąsinkime ateitį” Facebook ir pasidalins šia žinute su draugais bei, sukūrę nuotaikingą ketureilį apie vitaminus, įvykdys ten nurodytas sąlygas.

]]> http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/58349/feed 0 http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/58242 http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/58242#comments Wed, 08 Feb 2012 06:14:43 +0000 Lina P. http://ikrauk.15min.lt/?p=58242

Vaizdeliai iš žiemišku šerkšnu pasipuošusių Kauno laukų…

Nuotraukų autorė Lina Pankratjevaitė, daugiau nuotraukų galite rasti čia.

Keila (est. Keila jõgi) – upė šiaurės vakarų Estijoje,  įtekanti į Suomijos Lohusu įlanką, ties Keila Joa kaimu. Prie upės įsikūręs Kohilos miestelis ir Keilos miestas.

Keilos krioklys – galingiausias Estijos krioklys, apie 70 m pločio ir 6 m aukščio. Krioklys lankytojams prieinamas visą parą bet kuriuo metų laiku. Vieta puikiai tinkama ramiai pasivaikščioti ir pasigrožėti gamta. Nuotraukose Keilos krioklys 2011 m. vasarą ir šių metų žiemą.

Milžiniškas kerinčio grožio Niagaros krioklys ant Niagaros upės yra žinomas visame pasaulyje. Pavadinimas kilo iš irokėzų kalbos žodžio „Onguiaahra”, reiškiančio „vandens griaustinį”. Krioklys išsidėstęs ant tarptautinės sienos ir skiria Kanados provinciją Ontariją bei JAV Niujorko valstiją.

Niagaros krioklys – itin mėgstama turistų pramoga. Tai ne tik kvapą gniaužiantis reginys, bet ir vertingas aplinkinių vietovių hidroelektrinės energijos šaltinis. Niagaros krioklys toks didingas ir nuostabus, kad yra bene žymiausias krioklys visame pasaulyje. Tai gamtos stebuklas, kuris nepalieka abejingų.

Niagaros krioklį sudaro trys kriokliai: Amerikos krioklys (American Falls), Nuotakos šydo krioklys (Bridal Veil Falls) ir Pasagos krioklys (Horseshoe Falls). Pastarasis krioklys yra Kanados pusėje, o nuo Amerikos krioklio jį skiria Ožkos sala (Goat Island). Nuotakos šydo krioklys yra mažesnis, nuo pagrindinio krioklio atskirtas Mėnulio salos (Luna Island). Tad siūlau visiems nuvažiuoti ir aplankyti šią fantastišką vietą Kanadoje!

Sint Martenas (ol. Sint Maarten) – Nyderlandų Karalystės dalis, esanti San Marteno salos pietinėje dalyje, Gvadelupės salyne, Mažųjų Antilų salyne, Karibų jūroje, Atlanto vandenyne. Šiaurėje ribojasi su Prancūzijos užjūrio bendrija San Martenu. 2001 m. surašymo duomenimis, teritorijoje gyvena apie 35 000 žmonių. Administracinis centras – Filipsburgas.

Sala priklauso tiek Prancūzijai, tiek Olandijai. Tiesa, joje nėra visiškai jokių sienų ar muitinės tarp šių dviejų valstybių. Jas skiria tik aukštai iškelta Prancūzijos ar Olandijos vėliava. Įdomus faktas – norint vykti į šią salą, nereikia visiškai jokių vizų. Tiesa, norint pasilikti Olandijos karalystės pusėje ilgiau nei 90 dienų, teks tą vizą įsigyti. Bet jei esate ES pilietis, Prancūzijos pusėje galite net ir gyventi.

Nuotraukos darytos 2010m. vasario mėn.

Lietuvą užklupęs šaltis privertė išsigąsti ne vieną lietuvį. Darbų gausa nepatenkinti tapo kelininkai, o dėl didėjančių šildymo sąlygų aršiau bambėti pradėjo pensininkai. Tačiau nei vieni, nei kiti negali paneigti, kad gamta žiemos metu tiesiog žaižaruoja ir rėžia praeivių akį.

Šaltąjį savaitgalį Klaipėdoje prie Baltijos jūros netrūko ramiai bevaikštinėjančių praeivių, kurie šildėsi saulės spinduliuose, čiuožinėjo ledu ar tiesiog gurkšnojo arbatą iš didelių termosų. Nepaisant to, kad šaltukas kanda nosį, progų pasidžiaugti ledo skulptūromis ir snaigių žaismu ne tiek jau daug.

Neturintiems galimybių apsilankyti prie jūros, keletas vaizdų iš ten.

Šeštadienį Vilniaus „Pramogų banko” klube „Illusion” vyko konkurso „Mis Lietuva 2012″ atranka, kurioje dalyvavo apie 50 merginų. Komisija atrinko 14 gražiausių, kurios balandžio 9 dieną dalyvaus finale Klaipėdoje.

Po pirmojo atrankos etapo buvo atrinkta 19 merginų, kurios gavo teisę dar kartą pasirodyti komisijai ir ją sužavėti bikiniais bei atsakyti į šmaikščius jos narių klausimus. Po šio etapo komisija dar ilgai sprendė, kurias keturiolika gražuolių leisti į finalą.

Atranką įveiti pavyko dviem žinomoms merginoms, grupės „Pinup Girls” narėms Ievai Ambrazaitei ir Viktorijai Sutkutei.

Taip pat į „Mis Lietuva 2012″ finalą pateko Karolina Parmionova, Enrika Grigaitytė, Ernesta Kliucevičiūtė, Jolita Kuginytė, Eglė Leščinskaitė, Agnė Lukaitytė, Eglė Štandtaitė, Nora Sudarytė, Rasa Vereniūtė, Erika Vilimaitytė, Eglė Žilytė ir Erika Jusytė.

Šeštadienį 150 metų gimtadienį švenčiantis „Bacardi” menų fabrike „Loftas” sukūrė tikrą kubietišką atmosferą. Muzika, šokiai ir karšti kūnai leido pamiršti bet kokį šaltį.

Nors vakaro svečiams prie įėjimo teko laukti keliolika minučių, įėjus įvidų pasitiko šilta ir gyvybinga atmosfera. „Loftas” tapo karščiu alsuojančia vieta, kurioje rinkosi garsiausi Lietuvos pramogų ir meno pasaulio atstovai. Tarp svečių, į vakarą patekusių tik su specialiais pakvietimais, galima buvo išvysti stilistą Mantą Petruškevičių, baleto primarijų Nerijų Jušką, dizainerį Robertą Kalinkiną, Juozą Liesį, šokių projekto „Šok su manim” nugalėtoją, aktorių ir muzikantą Dominyką Vaitiekūną ir begalę kitų žymių veidų.

Grupių „Empti” ir „Pieno lazeriai” vokalistė Giedrė Kilčiauskienė su grupe sušildė vakarą bossanovos garsais. Atėjus vidurnakčiui, atsivėrė visiškai nauja erdvė – nukritus juodai širmai, pasirodė salsos šokių mokyklos šokėjai, pakvietę ant scenos lipti visus, atsikračiusius lietuviško santūrumo ir atsidavusius pietietiškiems ritmams, kuriuos sukūrė iš Pietų Amerikos kilęs atlikėjas Jurgis Didžiulis ir „NO DJ’s”.

„Loftas” transformavosi į „Casa de Bacardi”, kuriame įsikūrė egzotiška Kubos interpretacija, o svečiai buvo pakviesti į išskirtinę kubietišką fotosesiją.

Gėrimės vaizdais, party people!

Reporterė Laura Bojarskytė

Nuotraukos menų fabriko „Loftas”

Jagala krioklys (est. Jägala juga) yra šiaurės Estijoje, apie 25 km už Talino. Jagalos krioklio vanduo krenta nuo 8 m aukščio uolos. Maždaug 50 m pločio krioklys susidarė Jagalos upėje, apie 4 km nuo vietos, kur ji įteka į Suomijos įlanką. Apie būtent šį krioklį Estijoje byloja seniausias žinomas rašytinis šaltinis iš XIII amžiaus. Krioklys įspūdingiausias žiemos metu, kuomet užšala, pasipuošia varvekliais. Pavasarį ir vasarą, jei ne per sausa vasara, čia galima plaukioti kanojomis.

Nuotraukos  iš 2011m. vasaros ir š.m. žiemos.

Daugiau nei trys šimtai juodojo humoro gerbėjų susirinko pasimėgauti pokštais Klaipėdos renginių salėje „Vakaris”. Vytauto Šapranausko laidomi juokai sukūrė jaukią atmosferą, kurioje žiūrovų juokas skambėjo visu garsu.

Kandžiu sąmoju ir neprilygstamu iškalbumu pasigirti galintis aktorius ir laidų vedėjas negailėjo komplimentų šalčio nepabūgusiai publikai ir tvirtino, kad į Klaipėdą užsukti visada malonu. Pasak V. Šapranausko, šios Lietuvos dalies gyventojų humoras kitoks: brandesnis ir tikslesnis.

Ankstesniuose pasirodymuose džiuginęs dainomis, pastarąjį vakarą V. Šapranauskas nusprendė nedainuoti: „Esu savikritiškas. Mano balsas stiprus, bet šlykštus, todėl dainų vengsiu”. Daugiau dėmesio buvo skirta linksmų istorijų pasakojimui, kuo žiūrovai tikrai nenusivylė.

Vakaro metu buvo šmaikštaujama apie sėkmes ir nesėkmes, žmonių santykius, kaimynines šalis, gyvūnus, blondines bei beribį lietuvių sumanumą. Humoristas nustebino anekdotus pasakodamas net trejomis skirtingomis kalbomis ir taip įtikdamas pačiai išrankiausiai publikai.

Nedrįsdamas pamiršti savo aktorinio talento, jis netgi teatralizavo keletą anekdotų, taip suteikdamas jiems įvairesnių prieskonių.

Pasirodymo pabaigoje V. Šapranauskas vis dėlto neištvėrė ir, dvi valandas pasakojęs anekdotus, pagaliau uždainavo. Susirinkusieji išgirdę legendinį Stasio Povilaičio hitą „Švieski man vėl” ir išvydę humoristo improvizuotą pasirodymą liko sužavėti.

Užbėgdamas už akių klausimams apie savo ateities planus ir tarsi pats stebėdamasis savo nuostabumu V. Šapranauskas atviravo: „Kai išeisiu į pensiją, mėnesį sėdėsiu supamajame krėsle. O tada pradėsiu suptis.” Gera nuotaika užkrėtęs uostamiesčio publiką humoristas baigė pasirodymą linkėdamas nepamiršti kitokio juodojo humoro.

Vienas ryškiausių latvių kompozitorių Z. Liepinš atvežė „Paryžiaus katedrą“ klaipėdiečiams.

Trijų dalių spektaklis žiūrovus nukėlė į paslaptinguosius viduramžius ir artėjant Šv. Valentino dienai priminė bene pačią gražiausią meilės istoriją. Aktoriai savo vaidyba tiesiog nepaliko abejingų. Rita Petrauskaitė (Esmeralda), Edmundas Kučinskas (Kvazimodas), Artūras Kozlovskis (Frolas), Valerija Balsytė (Giudiulė), Kęstutis Nevulis (Grenguaras) ir kiti suteikė šiam Viktoro Hugo kūriniui kiek kitokį atspalvį. Nuostabios aktorių vaidybos ir nepakartojamos orkestro (dirigentas D. Zlotnikas) muzikos dėka Paryžiaus katedra tapo ne tik nelaimingos meilės, paslapčių, bet ir savotiško džiaugsmo vieta. Juk meilė iš tiesų egzistuoja.

Reikia paminėti, jog Kvazimodo vaidmenį įkūnijęs Lietuvos estrados žvaigždė E. Kučinskas yra kviestinis šio spektaklio aktorius. Esmeraldą vaidina gerai žinoma Klaipėdos muzikinio teatro solistė R. Petrauskaitė. Verta nepamiršti ir dramatiškojo Frolo, kurį vaidino bosas A. Kozlovskis. Galbūt toks pagrindinių aktorių skirtingumas, tai, kad jie ne visuomet vaidina kartu, siužetui suteikia dinamiškumo, padeda dar labiau pajusti tą amžiną konfliktą tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, žmogiškojo ir žvėriškojo pradų.

Viduramžišką atmosferą sukėlė J. Rimkutės kurti kostiumai bei dekoracijos. Gotikinio stiliaus konstrukcijos, tamsokas, paslapties suteikiantis apšvietimas, pastelinių, niūrių spalvų Paryžiaus varguomenės rūbai – juk visa tai telpa žodyje viduramžiai.

Nepaisant to, kad salėje buvo ganėtinai šalta, žiūrovai tai tiesiog pamiršo pakerėti spektaklio ir pertraukos metu vykusio aklųjų ir silpnaregių pasirodymo. Buvo pristatyta aklųjų ir silpnaregių vaikų darbų paroda. Jie „mato ne akimis, o širdimi“, – sakė projekto „Aš regiu širdimi“ organizatorė E. Jokužytė pristatinėdama parodą. Ir tai tikra tiesa, nes šių vaikų darbai žavi ir spalvomis, ir tokia spalvų palete, kuri būdinga visiems vaikams.

Klasika tapusi V. Hugo kūryba, aktorių vaidyba, dekoracijos, kostiumai, teatro baleto šokėjų įsikūnijimas į chimeras, gyva muzika, nenuobodžios pertraukėlės, tinkamai paskirstytas spektaklio dalių laikas – visa tai sukėlė begalę emocijų, o po kūną nevalingai bėgiojantys šiurpuliukai reiškė tik vieną – tai nepakartojama ir nuostabu.

Nuotraukos iš internetinės Klaipėdos Valstybinio Muzikinio teatro svetainės.

]]> http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/57939/feed 6 http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/57866 http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/57866#comments Fri, 03 Feb 2012 09:59:55 +0000 noriugroti http://ikrauk.15min.lt/?p=57866

Naujuoju „Noriu groti” studijos mėnesio herojumi tapo Ainius. Jaunasis gitaristas Vilniaus Prano Mašioto pradinėje mokykloje eina į 3-ią klasę. O užklasinės veiklos šis aktyvus berniukas turi per akis. Ainius pasakoja, jog ne tik mėgsta skambinti gitara, bet dar ir groja fleita, žaidžia krepšinį ir netgi lanko šokius. Tačiau pastarieji jį mažiausiai traukia.

Ieškodama lavinančių užsiėmimų sūnui, mokytis skambinti gitara Ainiui pasiūlė mama. Taip jis susidomėjo ir prisijungė prie nuotaikingos „Noriu groti” komandos.

Ainiui grojimas gitara nė iš tolo neprimena sėdėjimo mokyklos suole. „Tai laisvalaikis”, – sako jaunasis gitaristas. Kartais jis groja ir draugams, džiaugiasi jų palaikymu ir susižavėjimu. „Yra ne vienas susidomėjęs gitara klasiokas. Išgirdę mane jie sako, kad irgi norėtų pradėti groti”, – pasakoja berniukas.

Ainiui labiausiai patinka groti vienam. Galbūt dėl to, kad berniukas svajoja apie gitaristo karjerą ir didžiąją sceną. Priešingai nei kiti „Mėnesio gitaristo” rubrikos herojai, kurie kuklinasi išgirdę klausimą, ar norėtų groti prieš didelę publiką, Ainius nedvejodmas išpyškina: „Žinoma, kodėl gi ne!”

Jaunuolis tik praėjusį rudenį pirmą kartą į rankas paėmė gitarą ir atėjo pas mokytoją Saulių Vilpišauską. Pirmąsias pamokas jiedu pradėjo visai nuo nulio. Tačiau jau per kelis mėnesius aktyvaus ir stropaus darbo, Ainius pradėjo jausti rezultatus. Tada jį apėmė didelis entuziazmas groti toliau.

„Patinka groti „Karibų piratus”, „Kankaną” ir kitas dainas, kurias moku”, – pasakoja jaunuolis. Sunkiausia, pasak vietoje nenustygstančio berniuko, pamokoje rimtai sėdėti, o lengviausia – atvirkščiai – grojant būti linksmam. O juk tokios savybės, kaip gera nuotaika ir nusiteikimas yra vienos svarbiausių, norint pakerėti publiką.

Tačiau Ainius pripažįsta, jog muzikanto duona ne visada lengvai uždirbama. „Sunku išmokti gerai groti, bet įmanoma. Tam reikia geros atminties, klausos ir noro  mokintis groti”, – žinodamas gero muzikanto savybes, kalba jaunasis gitaristas.

Norint išmokti groti taip, kad ranka pati lakstytų po grifą, laiko skirti tenka ir namie. Ainius pasakoja namuose besimokantis savarankiškai, niekeno nepadedamas. Tačiau įgūdžiams lavinti pasitarnauja ir muzikos pamokos mokykloje, bei grojimas fleita. „Taip aš geriau pažįstu natas” – pastebi berniukas.

O prie smagios atmosferos pamokose prisideda gitaros mokytojas Saulius. Jiedu su Ainiu iš karto rado bendrą kalbą. „Mokytojas geras, netgi labai! – džiaugiasi mokinys ir juokdamasis priduria, – Pamokose mes ir grojam, ir pasišnekam. Bet daugiau grojam!”

Uoliai besimokant jaunajam gitaristui atsitinka pačių įvairiausių netikėtumų. „Oj visko būna. Atsimenu vieną kartą kai mokinausi studijoje – bandau groti žiūrėdamas į gitarą, ir niekaip nepavyksta. O kai pabandau groti nežiūrėdamas, iš karto viskas pavyksta!” – stebisi Ainius. - Nes klausa gera”, – į pokalbį įsiterpia mokytojas Saulius.

Paklaustas, ko palinkėtų kitiems, norintiems linksmai ir prasmingai praleisti laiką su gitara rankose, Ainius besišypsodamas sako, jog sėkmės, ir vietoje žodžių mieliau parodo, kaip tai skamba.

Šaltą ir žvarbų ketvirtadienio vakarą klaipėdiečius į koncertų salę pakvietė dviejų muzikos profesionalų Petro Geniušo (fortepijonas) ir Liudo Mockūno (saksofonas) koncertinė programa „Jūra miške”. Tai polistilistinė improvizacija, kuri paremta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Juliaus Andrejevo kūrinių motyvais. Šie motyvai – tarsi atspirties taškas, kuriuo remdamiesi atlikėjai tęsė savo improvizacijas.

Nepabūgę šalto žiemos vakaro, į Klaipėdos koncertų salę rinkosi instrumentinės muzikos mylėtojai. Pasiklausyti puikių atlikėjų atėjo įvairaus amžiaus publika: nuo mažųjų muzikos mylėtojų iki solidaus amžiaus klausytojų. Koncerto pradžia privertė visus surimtėti. Vos tik pasisveikinęs, P. Geniušas visų, esančių salėje, paprašė tylos minute pagerbti mirusį jo tėtį, lietuvių pianistą, dirigentą, pedagogą Rimą Geniušą.

Tačiau liūdesio tą vakarą nebuvo. Koncerto pradžioje pianistas pranešė intriguojančią žinią, kad vakaro programa bus įrašoma. „Jeigu viskas pavyks sklandžiai, pasirodys kompaktinė plokštelė” – sakė P. Geniušas.

Koncerto pristatytame buvo pasakyta, kad improvizacijos metu bus neriama į subjektyvių muzikinių asociacijų „jūrą”. Taigi kiekvienas klausytojas individualiai galėjo pasinerti savo vaizdinių pasaulyje ir stebėti „jūrą” savaip. Pirmieji L. Mockūno saksofono garsai „panardino” klausytojus į „jūrą”, kurioje plaukioja laivai. Koncerto metu „jūra” buvo įvairi: rami, iš kurios kartais prasiverždavo didžiulės „bangos”, o kartais kildavo net „audra”.

Atlikėjai stebino klausytojus garsų įvairove, buvo galima išgirsti dar negirdėtus saksofono garsus, kurie kartais priminė klykiančias žuvėdras, o kartais – mušamųjų instrumentų garsus. Ir patys muzikantai buvo pasinėrę į „jūros” gelmes. Grojo ne tik jų rankos, bet ir visas kūnas. Savo improvizacijomis ir jų atlikimu P. Geniušas ir L. Mockūnas prikaustė žiūrovus prie kėdžių, kurie sėdėjo sulaikę kvėpavimą iki paskutinės natos. Ir kai profesorius tarė: „Jūs klausėte fantastiškai. Įrašas turbūt pavyko”, žiūrovai padovanojo atlikėjams savo šypsenas, šūksnius ir aplodismentus.

Atlikėjams nulipus nuo scenos, publikos ovacijos netilo. Jie pasikvietė atlikėjus ir sulaukė dar keleto kūrinių. Kaip sakė pats Petras, antroji koncerto dalis bus „amerikoniška”. Klausytojai susipažino su kitokia kūrinių stilistika ir skambesiu. Žvelgiant į pianistą, atrodė lyg jo rankos nieko nedaro, tik lengvu judesiu glosto klaviatūrą, bet garsai sklido greitais tempais bei skambėjo įvairiomis spalvomis. Saksofono meistras Liudas pademonstravo ne tik puikią improvizaciją, įvairiausius saksofono skambesius, įprastą saksofoną, bet ir kitokią jo rūšį.

Klausytojai, sėdėję salėje, pamiršo laiko tėkmę ir metų laiką. „Jūra”, primenanti saulėtą ir karštą vasarą, suteikė klaipėdiečiams šiltą ir jaukų vakarą, muzikos garsų apsuptyje.

Už lango spaudžiant dideliam šaltukui, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Studentų atstovybė suorganizavo jaukų Kauno miesto universitetų Studentų atstovybių narių susitikimą.

Studentų atstovai iš Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno kolegijos, Kauno technologijos universiteto, Aleksandro Stulginskio universiteto bei LSMU smagiai pabendravo, pasidalino tolimesnėmis bendradarbiavimo idėjomis ir sumąstė suorganizuoti „Tolerancijos dienas”. Akcijos metu planuojama kiekvieną savaitės dieną paskirti tam tikrai aktualiai problemai (neįgaliesiems, kitataučiams, lyčių nelygybei ir kt.). Renginio dalyviai galės pabandyti atsidurti neįgaliojo kailyje (tam studentų atstovai sugalvojo įvairių užduočių), dalyvauti diskusijose apie toleranciją, diskriminaciją, paklausyti dėstytojų pasisakymų šia tema, pažiūrėti filmus, išmėginti jėgas konkursuose ir daugelyje kitų veiklų.

Renginys vyks ne tik Kauno aukštosiose mokyklose, bet ir visame mieste. Tad balandžio pradžioje, iš karto po šv.Velykų, visi Laikinosios sostinės gyventojai kviečiami dalyvauti „Tolerancijos dienose”. O visi norintys padėti organizuoti šią akciją gali kreiptis į savo universitetų Studentų atstovybes.

Nuotraukos Linos Pankratjevaitės

Bene iškiliausias žurnalistas, keliolikos knygų autorius Algimantas Čekuolis savo išminties perlais dalijosi su klaipėdiečiais, kurie nepabūgo šalčio ir sutiko praleisti vakarą „Žvejų rūmuose” besiklausydami pokalbių tema „Kas laidon nesudėta…”

Nebijo žiūrėti į ateitį

Nepaisant to, jog A. Čekuolis neseniai atšventė aštuoniasdešimtmetį, o visai neseniai buvo tituluotas kaip vyriausias amžiumi televizijos laidų vedėjas pasaulyje, populiarumo stoka pasiskųsti jis negali. Rašytojas turi užtektinai energijos, kurią išnaudoja leisdamas knygas, kurdamas televizijos laidas ir keliaudamas. Tačiau, kaip susirinkusiems atviravo pats A. Čekuolis, didžiausia jo gyvenimo aistra – mokėti išreikšti savo pačio mintis, nes kartais jų tiek daug, kad į žodžius sunku sutalpinti.

A. Čekuolis žurnalistinį darbą dirba jau 65 metus ir yra aplankęs apie 60 šalių, todėl savo patirtimi noriai dalijosi su uostamiesčio gyventojais. „Problemų būna, bet jos visos išsprendžiamos. Būti kažkuo nepatenkintu – įgimta. Patogiau ir jaukiau. Tačiau jei nepamatysi, kas yra gerai – save apvogsi. Kol gyvi, turime džiaugtis kiekviena gyvenimo minute” – sėkmingo gyvenimo plano formulę atskeleidė vakaro svečias.

Tiesioginiai klausimai rašytojui

Susitikimo metu žiūrovai ne tik galėjo įsigyti naujausių rašytojo knygų, bet ir sužinojo, kad vasario 23 pasirodys naujas jo kūrinys „Faktai ir šypsenos”. Sužinoti atsakymus į kitus rūpimus klausimus ir pasijausti tikrais pokalbio dalyviais galėjo visi norintys. Darydamas pauzes tarp monologų, A. Čekuolis atsakydavo ir į žiūrovų klausimus, kurie atkeliaudavo parašyti ant lapelių, nepaisydamas nei jų temų, nei kiekio.

- Kaip iš pelėdos tapti vyturiu?

- Prireiks poros trejetos savaičių. Aš pats kiekvieną rytą darau mankštą. Galite paklausti mano žmonos (salėje pasigirdo juokas). Ne, nesijuokite. Na ir nenuvertinkite manęs, bet tai kitokia mankšta. Po to pasimėgaukite kontrastiniu dušu, kavute ir tapsite vyturiu. Aš irgi anksčiau mėgdavau naudotis vilko valanda 3 – 4 nakties, bet geriau darbus daryti ryte. Svarbu netrypti savo minčių vos tik pabudus.

- Kaip mums išsaugoti kreipinį Tamsta?

- Naudok pats.

- Ką manote apie meilę?

- Aš netikiu amžina meile. Sakyti, kad meilė pranyksta po 2 metų 8 mėnesių, juokinga. Karšta meilė turi tapti paprasta. Dažniausiai tai įvyksta po 8 metų. Taip tiesiog yra. Svarbiausia poroje draugiškumas ir naudingumas, po to vaikai. Tokia šeima gyvuos ilgai.

- Kokie nacionaliniai ukrainiečių, baltarusių, rusių ir lietuvių moterų skirtumų ypatumai?

- Na žinot (suglumo rašytojas), tiek daug aš nepatyriau.

- Ką manote apie naujausius studijų pakitimus?

- Tai neišvengiama tol, kol pasiimsime pavyzdį iš Suomijos. Pats dėstau Vilniaus universitete ir pastebiu, kad kas metai studentų IQ didėja, žinios plečiasi. Suomijoje studentai nesuvaržyti, mokykloje keturis pirmus metus nerašo pažymių, ten skatina mąstyti.

Užduoti savus klausimus ir pasiklausyti genialių A. Čekuolio minčių gyvai dar galėsite 2012 – 02 – 09 ketvirtadienį 18 valandą Šiaulių kultūros centre.

]]> http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/57839/feed 2 http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/57822 http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/57822#comments Thu, 02 Feb 2012 16:45:36 +0000 Rokova Skruzde http://ikrauk.15min.lt/?p=57822

Vilniečių muzikantų „Alive Way“ muzikinėje veikloje pučia permainų vėjai.  Gerbėjai neturėtų išsigąsti, nes grupė nepakeitė savo muzikinio stiliaus ar nepasidarė plastinių operacijų. Įgyvendinti pokyčiai, kurie, kaip muzikantai patys sako, turėjo būti padaryti.

Nors kurį laiką grupė skendėjo tyloje, tačiau per tą laiką įveikė kalnus darbų: pasikvietė klavišininką Donatą, parengė naują dainą, su kuria, išduosiu paslaptį, dalyvaus „Eurovizijos“ atrankoje, ir kaip tik prieš kelias dienas išsirinko naująjį logotipą, kuris atspindi kiek pasikeitusią grupę. Naujojo grupės veido variantų nariai turėjo be galo daug, todėl iš pažiūros lengva užduotis pareikalavo nemažai pastangų. Logotipas brandesnis, tačiau tuo pačiu byloja apie grupės narių kraujyje turbūt amžiams žymes palikusį vėjavaikiškumą. Ketvertuke „Alive way“ atsiradęs šviežias kraujas, klavišininkas, bei kitos naujovės įnešė tiek naujos energijos ir entuziazmo, tiek naujo, kitokio skambesio.

Rezultatų vertinimams puikiai tiks prasidedantis koncertinis turas po Lietuvą. „Alive way“ šiuo turu ketina pristatyti naują savo dainą prieš didįjį „Eurovizijos“ atrankos pasirodymą. Jau vasario 11 dieną jie pasirodys bare „Pogo“ Vilniuje. Nebus pamiršti ir kiti Lietuvos miestai. Juose muzikantai apsilankys kiekvieną vasario mėnėsio savaitgalį: vasario 18 dieną „Pogo“ Šiauliuose, vasario 24 dieną  „Fenix“ bare Alytuje, o pirmąjį pavasario savaitgalį, kovo 2 dieną sutiks Klaipėdoje, „Roxy“ klube. Grupė nekantrauja pristatyti savo naują dainą ir vėl pasimatyti su savo ištikimais gerbėjais.

Daugiau nei mėnesį trukęs KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto organizuotas konkursas „Kaip ekonomistas švenčia Kalėdas?“ pasiekė finišo tiesiąją. Už moksleivių atsiųstus filmukus visą savaitę balsavę KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto „Facebooko“ draugai išrinko vieną iš dviejų konkurso nugalėtojų. Juo tapo Joniškio „Aušros“ gimnazijos moksleivių komanda, už kurių sukurtą video balsavo 1068 žmonės.

„Džiaugiuosi, jog tiek daug moksleivių panoro kurti video. Dalis mokinių, prisidėjusių prie video kūrimo, gimnazijoje lanko  Ekonomikos pamokas. Gal tai būsimieji ekonomistai, vadybininkai, verslininkai?“  – retoriškai klausė Joniškio „Aušros“ gimnazijos mokytoja Elena Mikalajūnienė. Mokytoja pasakojo, jog „mokinių sukurtą video palaikė net kitose šalyse gyvenantys buvę gimnazijos moksleiviai.“

Antrąją komandą nugalėtoją išrinko fakulteto komisija. Ja tapo jungtinė Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos ir Vydūno vidurinės mokyklos komanda, kuri tik vienu tašku pralenkė Klaipėdos „Varpo” gimnaziją.

„Konkursas, kuriame pagrindinė užduotis – kurti video, mums nebuvo pirmas, tačiau pirmieji „blynai“ buvo ne tokie geri, todėl nusprendėme išbandyti save ir siekti aukščiausio įvertinimo  paskelbtame konkurse. Ypač patiko konkurso idėja,  kuri susijusi su mumis, ekonomistais: esame turėję ir savo verslą –  „mini įmones”. Taip pat bandėme įvairias prekybos nišas internete, domėjomės ir užsiėmėme investavimu“, – mintimis dalinosi Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos ir Vydūno vidurinės mokyklos moksleivių suburtos komandos narys Justas Butkus.

Paklusus, ar sunku buvo kurti filmuką ir kaip gimė pati filmuko idėja J. Butkus atsakė, jog komandos nariai susirinko kurti video turėdami daug skirtingų minčių, tačiau po svarstymų, perfilmavimų padarė visiškai kitaip nei planavo.

„Šiuo video norėjome parodyti, kaip gali atrodyti ekonomistų fanatikų, kurie negali be ekonomikos, Kalėdos. O ką veikia ekonomistas per Kalėdas? Techninės, fundamentaliosios analizės, kompiuteriniai grafikai – tokios ekonomisto Kalėdos. Nufilmavę pirmuosius kadrus, sumąstėme visą video padaryti taip, jog nesimatytų veidų. Manėm, kad tokiu būdu video žiūrovas taip pat įsijaus į mūsų kuriamus vaidmenis.“

Konkurse iš viso dalyvavo devynios komandos (po vieną iš Tauragės, Joniškio, Šalčininkų, dvi iš Klaipėdos bei keturios iš Kauno). Dvi komandos laimėjo po dešimt kvietimų į Druskininkų „Snow Areną“. Paguodos prizai bus įteikti visiems dalyvavusiems konkurse.

Ketvirtadien5 prasidėjo kasmet  Lietuvos parodų centro „Litexpo“ ir LR švietimo ir mokslo ministerijos organizuojama studijų ir mokslo paroda „Mokymasis, studijos, karjera 2012“. Parodos tikslas yra esamus ir būsimus studentus supažindinti su sudijų galimybėmis Lietuvoje ir užsienyje, pateikti informaciją apie artimiausius studijų programų iš švietimo įstatymų pokyčius, pristatyti naujas studijų kryptis ir mainų programas.

Šiemet parodoje dalyvauja dešimčia mokslo įstaigų daugiau nei pernai – 120 , jos yra iš 14 skirtingų pasaulio valstybių. Renginyje informaciją apie savo siūlomas studijų programas teikia 22 Lietuvos universitetai, 21 kolegija bei 14 profesinių mokymo centrų ir amatų mokyklų. Parodos lankytojai taip pat turi galimybę gauti reikalingą informaciją apie užsienio kalbų kursus tiek Lietuvoje, tiek svetur. Tokią informaciją teikia 7 kalbų kursus rengiančios ir tarptautiniams egzaminams ruošiančios organizacijos.

Parodos lankytojai yra kviečiami dalyvauti daugiau nei 50 renginių – seminaruose, atvirose paskaitose, mokslo įstaigų prisistatymuose ir susitikimuose su nusipelniusiais verslo ir kultūrinio gyvenimo žmonėmis, kaip Darius Čibonis, Saulius Jovaiša, Svaras, Rimas Valeikis ir kitais, kurie su parodos dalyviais žada pasidalinti savo patirtimi ir įžvlgomis karjeros klausimais. Renginio dalyviai bus supažindinami su būdais, kaip lengviau rasti darbą, kaip elgtis pokalbio dėl darbo metu ir kitomis aktyviam jaunimui aktualiomis temomis.

Kasmet parodoje apsilanko apie 40 tukstančių lankytojų. Renginys vyks vasario 2-4 dienomis.

Nuotraukos Roko Mičiudos

Išsiilgusi klaviatūros skrebenimo, kreipiausi į draugę, studijuojančią žurnalistiką, ir sulaukiau patarimo apsilankyti grafikės Eglės Vertelkaitės parodoje. To negalėčiau įvardinti niekaip kitaip, kaip tik man palankiu likimu. Baigiau keturmetę Justino Vienožinskio dailės mokyklą, kurioje paskutiniais metais grafiką buvau pasirinkusi kaip diplominio discipliną,o mano auklėtoja, mokytoja, patarėja ir, prireikus, puiki pašnekovė bet kokiu klausimu buvo Eglė Vertelkaitė. Nieko nelaukdama, susisiekiau su menininke ir susitariau dėl interviu.

Dieną prieš pokalbį su parodos autore nusprendžiau apsidairyti Vilniaus Dailės Akademijos parodų salėje ,,Titanikas“ individualiai. Vėl visiško atsitiktinumo dėka susidūriau su Rita Mikučionyte, Vienožinskio mokyklos mokytoja, dėsčciusia man meno istoriją. Ji vedė ekskursiją dailės mokyklos mokiniams. Prisijungiau ir nepasigailėjau- gavau daug naudingos informacijos iš moters, gerai pažįstančios parodos autorę, besidomiončios jos kūrybą, išmanančios meno teoriją ir gebančios sudėtingus dalykus paaiškinti paprastais žodžiais. Pasak Mikučionytės darbų atlikimo technika yra ,,kulinariniai receptai“, kurie perduodami iš kartos į kartą, tačiau kaskart vis tobulinami, savaip interpretuojami.

Eglė Vertelkaitė ne tik talentinga grafikė, akademiška Vilniaus Dailės Aademijos grafikos katedros dėstytoja bei Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytoja, bet ir rūpestinga dviejų sūnų motina. Tąnakt iki 12h. baigusi rėminti darbą jau kitai ruošiamai parodai, po sunkių, didelių matmenų darbų gabenimo, po interviu skubėsianti pasiimti sūnaus iš mokyklos, dailininkė atrado laiko nuoširdžiam ir familiariam pokalbiui su manimi apie jos parodą ,,Mergaitė su kirviu“.

Aš: Čia jūsų 20-toji individuali paroda. Nemenkas patirties bagažas…

E.V.: Iš tiesų tai greičiausiai 21-a. Kaip tik prieš spausdinant informacinį lapą su mano biografija, buvo sugedęs kompiuteris ir dalis dokumentų (pačių naujausių) išsitrynė. Bet jei jau taip visur įvardija kaip 20-tą, tai tebūnie 20-ta.

Aš: Kas jus skatina organizuoti tokias parodas?

E.V.:Niekas. Tai toks gyvenimo būdas. Visą laiką kuri, mąstai, net nesiruošdamas jokiai parodai. Taip gimsta darbeliai, tada pabandai kažką naujo. Pamatai, kad jau prisikaupė paveikslų. Tada pradedi ieškoti plotų parodai surengti. Tad paroda užauga natūraliai. Jokie įsipareigojimai manęs nevaržo, ta prasme, nėra nei stipendijos, nei rėmėjų. Yra tik ambicijos. Jei nebūtų jų, nebūtų nei 1-os nei 2-os parodos. Skatina tai, kad noriu parodyti visuomenei, ypač studentam, nes dėstau tai, ką darau.

Aš:Šioje parodoje šalia tradicinių grafikos technikų matau ir moderniąsias. Ar jums priimtiniau yra laikytis tradicijų ar mėgstate eksperimentuoti?

E.V.:Viską mėgstu. Štai pavyzdžiui ofortas man kaip saulėgrąžų gliaudymas. Pagauna azartas ir negali sustoti, tačiau tai vargina. Sakai sau, kad daugiau niekada nebesiimsi, bet padarai pertrauką ir po kurio laiko vėl grįžti. Tai neišbaigiamas procesas. Medžio raižinį paskutinį kartą dariau prieš kokius 10 metų Amerikoj. Lietuvoj nėra sąlygų- nėra pakankamai didelių presų, neįmanoma padaryti spalvotą atspaudą, tačiau galvoju sugrįžti prie šios technikos. Taip pat galėčiau save pavadint eksperimentatore. Štai pavyzdžiui metalo plokštės galimybės neribotos, čia galima ,,užsižaist“, bet konsepto prasme metalo raižinio nepadarysi pakankamai realistinio, tam tinkamesnės šiuolaikinės technologijos. Mane domina tik minties raiška. Nesvarbu, kokia media, kokia tchnika. Kas geriausia atsiskleidžia skaitmenoj, įprasmini tai skaitmenoj, o kas tinka būti atlikta rankom, darai rankom, svarbiausia, kad būtų daroma iš širdies.

Aš: Kokią ,,žinutę“ ši paroda siunčia stebėtojui?

E.V.:,,Žinutė“ dabar labai populiarus žodis… Nevienareikšmišką, amžinai nesibaigiančią. Darbuose kalbama apie begalybę, laiką, pasikartojimą, pasikartojimą, ką daro kitas menininkas, kirtį, kirčiavimą. Apie rutiną, kuri kartais pakerta. Tai dygsniavimas. Ar mergelė, ar bernelis, ar giltinė. Ar kirvis, ar pjautuvėlis. Mirties buvimas. Irracionalumas. Yra- nėra, juda- nejuda, sėdi- nesėdi. Tai polifoninės prasmės. Kartojimai ir pasikartojimai. Pavadinimas neturi atspindėti paslėptosios prasmės. Pavadinimas turi būti skambus kaip knygos. Štai esu vieną parodą pavadinusi ,,Kaskart ir iš naujo“ šituo pavadinimu buvo pasakyta viskas ir nepalikta vietos interpretacijoms .Žinau, kad sulauksiu tokių komentarų kaip ,,Vertelkaitė su kirviu“ ir panašių. Į parodą įeina daug dalykų, o pavadinimas juos apjungia.

Aš: Kas jus įkvėpė šiai parodai?

E.V.:Menas gimsta rutinoj. Kaip ir tikra meilė trunka ne 1 dieną, o 20 ir daugiau. Viskas, kaip ir gyvenime, mene suskaičiuota. Menas gryna matematika. Nereikia minčių ieškot kažkur, kur jų nėra. Tereikia stebėt aplinką, o idėjos matūraliai ,,prilimpa“. Menas reikalauja daug mąstymo – gatvoti yra kasdieninis darbas. Viena mokinė paklausė manęs, ar turiu su kuo pasitart. Atsakiau, kad ne. Tai va taip savigraužoj ir gyvenu.

Aš: Ar neprisirišate prie darbų?.. Ar visus darbus norisi afišuoti?.. Ar neliūdna skirtis su perkamais darbais?..

E.V.: Nieko sau nepasilieku. Labai branginu savo darbus, todėl manau, kad jie turi gyventi, keliauti, puikuotis kolekcijose. Tai, kas padaryta, jau išmokta. Kiti menininkai laiko, saugo. O aš džiaugiuosi, kai mano darbai patenka į kolekcijas. Dažnai apsikeičiam su jais koordinatėm, galiu aplankyti savo darbus, nes kiekvienas periodas kitoks ir tai atsispindi darbuose. Įdomu būna pamatyti ir prisiminti, ką tuo metu išgyvenau.

Aš: O koks gyvenimo tarpsnis šie 3 metai, per kuriuos sukaupti darbai ir yra čia eksponuojami, jei ne per daug asmeniška?

E.V.: Negali būt per daug asmeniška. Jau vien mano kūriniai pasakoja apie mano gyvenimą. Koks tarpsnis?..Virsmo. Kita vertus, kiekviena paroda yra virsmas. Auga vaikai, tampa paaugliais, būna ,,čiuožia stogas“, aplanko depresija.Kartais teko ir dantis sukandus dirbti, suerzinta vyresnėlio sūnaus negrįžimų, ,,nušuoliavimų“ Per kūrybą išsitransliavau ir dabar judu toliau- ieškau kažko daugiau. O gal ir iš vis nieko neieškau… Nors ne man taip nebūna.

Aš: Ar šios parodos darbai charakterizuoja jus?

E.V.:Nustebau pastebėjus, kad mano pirmas ir paskutinis pagal sukūrimo datą darbai labai panašūs. Tai grįžimas ir pažvelgimas kitu kampu. Prie pirmojo darbo, pavadinto ,,Metraštis“ dirbau visus metus po truputį. Paveiksle naudotos juoda ir raudona spalvos- kokia diena, tokia ir spalva. Kaip gyveni, taip ir atrodo. Nors ir ne tiesmukai.Kiekvieną darbą išgyveni, skiri jam mentalinės, psichinės energijos. Kūryba parodo, kuo domiesi, ką darai gyvenime. Blogiausia yra bėgimas nuo savęs. Kūryba parodo, kas tu esi ir tai neturi būti portretas, tai tavo esybės atskleidimas su tam tikra savianalize, kuri tėra formalumas.

Aš: Ar jūsų darbai gali būti analizuojami vien estetiniu aspektu?

E.V.: Aš nieko prieš, jei mano darbą pasikabins tik ,,dėl grožio“. Net ir tos giltinės paveiksluose gražios ir nebaisios. Aš nesu viena iš tų palaikančių spekuliatyvų antiestetizmą. Tačiau nematau nieko blogo, jei šalia to, kad yra gražūs, dar kažką ir sako. Gražūs ne saldumo prasme, žinoma. Bet estetinė, interjerinė funkcija tikrai galima.

Aš:Kokios charakterio savybės yra pageidautinos grafikui bei grafikei? Koks/kokia jis/ji turėtų būti?

E.V.:Toks, kaip ir kiekvienas menininkas.Turi būti fanatizmas iki manijakiškumo. Neturi būti jokių priebėgų. Dirbti reikia labai daug. Kartais ir sukandus dantis. Ne per kančią, bet tiesiog apimta nuovargio. Kartais atrodo darbas labai lengvai padarytas, net jei taip nėra. Bet gal ir gerai. Tai padeda ne specialistams žvelgti į darbus objektyviai, neatmiežiant kritikos gailesčiu. O šiaip neverta triūsti, jei nepasieki norimo rezultato, jei darbas neatspindi tavo norimos idėjos.

Aš: Dideli masteliai. Ar juos pasirinkote sąmoningai, siekdama kokretaus poveikio parodos lankytojams?

E.V.: Ne, dydžius pasirinkau automatiškai. Vienos idėjos įkūnyjimas reikalauja milžiniškų mastelių, kitos- kūdikinių.Kad darbas būtų paveikus reikia atitinkamo mastelio. Kai kurie menininkai jau kurdami paveikslą yra numatę, kurioje erdvėje jis bus eksponuojamas. Aš taip pat planavau ir norėjau šitos erdvės. Paveiksluose ,,Lengvu rankos mostu“ ir ,,Sugniuždyta širdis“ norėjau, kad giltinės būtų natūralaus žmogaus ūgio. Pavyko. Jos truputį aukštesnės už mane. Odarbas ,,2 n-tuoju laipsniu” pats padiktavo aukštį ir plotį.

Aš: Kalbant apie šį paveikslą, ar tie stipinkaulio ir alkūnkaulio kontūrai sąmoningai sukurta aliuzija į Turino drobulę?

E.V.:Ne, tai tik vaizdinys, keliantis asocijacijas. Pavadinčiau tai fatalizmu, kas yra didžioji gyvenimo jėga.

Aš:Triptikas apie Sindy Šerman (Cindy sherman). Kodėl būtent ji?

E.V.:Nes ji įdomi. Buvau JAV pieš 13 metų. Lietuvos piliečiai nedaug žinojo apie meną. Buvo potarybiniai laikai. Tada studijavau senojoj Vilniaus Dailės Akademijoj. Taigi Amerikoje pamačiau knygą apie Sindy Šerman ir nusipirkau. Čia kaip visiem žmonėm būna, kad skaito knygą ir atrodo tavo žodžius atkartoja. Taip ir man.Ji mato taip, kaip aš. Jau nemažai metų ją ,,cituoju“ savo darbuose. Žinau apie ją turūt tiek, kiek ne kiekvienas menotyrininkas žino. Aš tikrai ne vienintelė darau darbus pagal jos meninen fotografijas. Aš nusifotografavau pati save pagal jos kompozicijas, su panašiais rūbais, panašiose pozose, panašus judesys. Ant jos darbo dėjau savo darbą.Taip darbai tapo vizualiai panašūs, o mintis pakito.,,Kristi ir kilti kartu su Cindy“- tai jau antroje parodoje eksponuojamas darbas, praeitoje pateiktas žemyn kojom, šioje apverstas. Norėjau dar darbą su atspindžiu veidrodyje padaryti, bet pritrūko laiko.

Aš: O ar kopijavimas yra sveikintinas mene?

E.V.: Citavimo išvengti neįmanoma. Viskas jau seniai atrasta, padaryta.

Aš: Dabar pereisiu prie bendrinių klausimų.Kokią vietą menas užima Lietuvos gyventojams?

E.V.:Tai gana sudėtinga situacija, nes Lietuva- posovietinė šalis. Karai neleido domėtis kultūra. Vadovėliuose mokytojoms buvo liepiama praverst kultūrą ir išsamiai dėstyti apie karus. Dabar brandaus amžiaus karta bijo lankytis parodose, nes nesupranta.Visada sunku prisiverti užpildyti spragas. Jaunesnė karta jau kitokia. Verslesnieji taip pat gajesni- nebebijo įsigyti darbų. Ta pati taisyklė galioja ir muzikoje. Jaunimas imlesnis, tolerantiškesnis, priima platesnį asortimentą. Jiems viskas paprasčiau.

Aš: O kaip naujoves dailėje priima menininkai?

E.V.: Vyresnieji nepersilaužę. Jie kaip meną supranta tik realizmą. Kiti, kurie važinėja po pasaulį, mato užsieniečių veiklą, nebijo naujumo. Vienu metu šviežiausia meno šaka buvo instaliacija, bet dabar jau yra ,,jaunesnių“ ta pati media- šiuolaikinė grafika. Tradicinėj grafikos menininkas turi išmanyti amatą iš tikrųjų, moderniojoj šiek tiek paprasčiau, bet kartu ir švariau, nereikia dirbti su pavojingom medžiagom. Bet koks menas yra gerai.

Aš: O kokia, jūsų nuomone, tradicinės grafikos technikos ateitis: ar šiuolaikinės technologijos išstums ją iš rinkos?

E.V.:Niekada neišstums. Nes senovinės technikos gali kalbėti apie labai modernius dalykus. Buvo toks laikotarpis, kai jos jau buvo ,,nurašytos“, bet dabar vėl ,,ant bangos“. Jose- pačios šiuolaikiškiausios aktualijos. Tai perspektyvu. Dažnai greitai, dideliais kiekiais ir be didelių pastangų štampuojami egzemplioriai yra trumpalaikiai: greitai sensta, atgyvena, tampa istorizmu.

Aš: Dėkui už pokalbį. Buvo labai įdomu, informatyvu ir jauku. Su jumis labai lengva šnekėtis- esate iškalbinga ir mintis formuluojate lengvai suprantamai.

E.V.: Aš pripratusi kalbėti paaugliams ir jaunimui, problema ta, kad po to jau su meno kritikais nebemoku…

Parengė: Austėja Mikuckytė

Šiais laikaikais vis labiau darosi populiaru garbinti kokią nors garsenybę. Jedward išgarsėjo Britiškame „X Factor“, tada jie buvo populiarūs Anglijoje ir Airijoje. 2011 metais sudalyvavo Eurovizijos dainų konkurse ir užėmė 8 vietą, tai aukščiausia veita, kurią pasiekė Airija per pastaruosius 10 metų konkurse.

Jedward taip pat turi daug gerbėjų Lietuvoje. Jų puslapyje „Jedward Lithuania” yra virš 550 gerbėjų! Jis yra aktyviausias gerbėjų puslapis Lietuvoje! Praeitą savaitgalį (2012-01-29) Jedward pasirodė Estijoje, į Estiją važiavo ir 4 gerbėjai iš Lietuvos. „Tai buvo geriausia diena mano gyvenime“, - pasakoja vienas iš jų.

Lietuviai labai stengiasi duetą prisikviesti ir į Lietuvą. Kiekvieną dieną į tinklalapyje Twitter rašo „LithuaniaWantsJedward“ (liet. „Lietuva nori „Jedward“) taip bandydami atkreipti dėmesį į save, rašo koncertų planuotojams, kad pakviestų juos koncertuoti Lietuvoje. Ir tikisi, kad vieną dieną Jedward atvyks į Lietuvą.